Toliaregė - Svetimėjant

“Dieve, paversk mane paukšteliu, kad galėčiau pabėgti toli toli toli nuo čia, Dieve, paversk mane paukšteliu, kad galėčiau pabėgti <... >“ (“Forestas Gampas“)



o šitas miestas
vis dar skolina svetimą skėtį
mažiems upeliams nuvarvėti
tariuos kad tai
"maži mėnulio ežerai"
iš niekur
plukdo vandenis ir vakarus
kad viduje apsigyventų keistas
tas kuris kaip mantra
verčia gūžtis-klauptis-gūžtis
toli toli nuo čia
įsiremiu delnais į debesis
kad bokštų liepsnos neužgautų
o vakaras ateina ir nusineša
tada atrodo kad aplink ramu
bet mažas liūdesys
žingsniukais sukinėjasi
ir čiulba šaižią maldą šitam miestui
idant užmigtume nesapniškai
tik negaliu suprast kodėl
ir vėl nepabundu

Aist - Apie moteris

jos skalbdavo prie upės
vyrams medžiojant gyvūnus
kurių kaulų skaičių jie žinojo
vaikams laužavietės
žandikauliuose žarstant žarijas

trindavo audinį sugrubusiomis rankomis
plakdavo į pakrantės akmenis ir
gręždavo
gręždavo
grąžindavo
tėkmei net tai ko nepasiėmė
pamiršusios kasdienybę
vandeniui glaustantis apie
tvirtas įrudusias blauzdas
kartais įsirangant į duobutę
kur baigiasi krūtinė ir
prasideda kaklas

nebe vėjas sprausdavos
kažkur viduj pašoniais ir
j o s
gręž davo
gręž davo
gręž davo
grąžin davo
tėkmei
net tai
ko
ne
pa
si
ė
m
ė

Gresmingas Slojikas - istorinis: kaukė gal per arti veido

(post-lyrikue)


ta galva parista galva kabliais
ir grandinėm pražiodyta
smilkinius diegia aušra
betoniniai įtrūkiai veriasi
per odą baimė įtrūkus plyta
sienos smilksta į paakius
ta galva įrista
į juodai-baltą miegą


kolona stiklas šukė įstrižas pjūvis kolona į dangų kolona pakėlus akis
kolona kelias iš dulkių kolona debesys žingsniai kolona a
kolona aidas kolona pilnam kambary kolona juoko kolona per miegus
kolona ašara išgaruojanti lietų kolona grindys išplėšytos kolona
po kojomis kolona siluetas žmogaus kolona saulėlydis be vakaro
kolona aidas kolona pilnam kambary kolona tankai kolona ir tankai
kolona ir tankai kolonom iš miego kolona



dar pora simbolių dar pora r
aidžių sugriebti prie ausies
po smilkiniu ir plėšti

tą galvą paristą galvą pražiodytą
laiko

Benis Byzūnėlis - Gyveno

Gyveno!!!!
Po tiltu du ančiukai – vienas mėlynas kitas mėgo svajoti apie vorą... jam patiko kaip po tiltu vėjas supa voro tinklą!!! Tik pamanyk... O mėlynasis turėjo fenomenalią klausą ir mielai klausydavosi savo balso jei niekas aplink apie jį nešnekėdavo. Bet atėjo katė ir juos sudraskė.
Aš ant to tilto gulėjau ir į dangų žiūrėjau ir dar daug žmonių ten gulėjo. Gal net trys. O debesys tada, giliam paryčių įmygy, skiriami tik pagal tamsius ir dar tamsesniu lopus, dreifavo i pasaulio kraštą, nuo kurio viskas nupuola. Jie kėlė mus truputį aukščiau ir truputį arčiau. O tyloje pro lūpas ir šnerves šniokščiantis kvapas maišėsi tik su pelenais byrančiais ant krutinės. Ir jaučiau per tilto lentas kaip plaka mūsų širdis, varoma cigarete žegnojamų veidu.
- Kodėl niekas čia neguli, - tarė ponas garbanėlė.
Po dar kelių žegnojimų ponas liežuvėlis nemokėjo patylėti, - aš čia guliu.
- Bet kodėl kiti čia neguli? – užbaigė diskusiją ponas garbanėlė.
Dar buvo panelė iš Vilniaus, ji turėjo dideles krūtis ir norėjo čia pasilikti. Ir likom dar savaitei ir dar vienai, kol atėjo ruduo, debesys į pietus išplaukė – žvaigždes paliko. Panelei patiko žvaigždes skaičiuoti, jei niekas nekalbėdavo. O man užlipt į kalną ir verkt jei mėnesėlis būdavo per didelis. Tada draugas turėdavo mane nešti ant pečių – mes pargriūdavom ir susikruvindavom. Eidavom langų daužyti – dažnai nerasdavom.
Taip lėtai ir kruopščiai kvėpuojant sutikau trisdešimtmetį, susiradau prostitutę ir senau laimingas. Gyvenime viskas leista.