
Gyveno!!!!
Po tiltu du ančiukai – vienas mėlynas kitas mėgo svajoti apie vorą... jam patiko kaip po tiltu vėjas supa voro tinklą!!! Tik pamanyk... O mėlynasis turėjo fenomenalią klausą ir mielai klausydavosi savo balso jei niekas aplink apie jį nešnekėdavo. Bet atėjo katė ir juos sudraskė.
Aš ant to tilto gulėjau ir į dangų žiūrėjau ir dar daug žmonių ten gulėjo. Gal net trys. O debesys tada, giliam paryčių įmygy, skiriami tik pagal tamsius ir dar tamsesniu lopus, dreifavo i pasaulio kraštą, nuo kurio viskas nupuola. Jie kėlė mus truputį aukščiau ir truputį arčiau. O tyloje pro lūpas ir šnerves šniokščiantis kvapas maišėsi tik su pelenais byrančiais ant krutinės. Ir jaučiau per tilto lentas kaip plaka mūsų širdis, varoma cigarete žegnojamų veidu.
- Kodėl niekas čia neguli, - tarė ponas garbanėlė.
Po dar kelių žegnojimų ponas liežuvėlis nemokėjo patylėti, - aš čia guliu.
- Bet kodėl kiti čia neguli? – užbaigė diskusiją ponas garbanėlė.
Dar buvo panelė iš Vilniaus, ji turėjo dideles krūtis ir norėjo čia pasilikti. Ir likom dar savaitei ir dar vienai, kol atėjo ruduo, debesys į pietus išplaukė – žvaigždes paliko. Panelei patiko žvaigždes skaičiuoti, jei niekas nekalbėdavo. O man užlipt į kalną ir verkt jei mėnesėlis būdavo per didelis. Tada draugas turėdavo mane nešti ant pečių – mes pargriūdavom ir susikruvindavom. Eidavom langų daužyti – dažnai nerasdavom.
Taip lėtai ir kruopščiai kvėpuojant sutikau trisdešimtmetį, susiradau prostitutę ir senau laimingas. Gyvenime viskas leista.